I. Banguojantis žmogus

Negaliu atpažinti faktūros. Nežinau, kas tai. Nauja žemė iš vakarykščio sapno ar jūros paliktas piešinys..Nebemoku kalbėti pavadinimais. Nebegebu atpažinti simbolių. Negaliu įvardinti. Nebesuprantu, ar tai toli, ar arti. Ir kuo toliau bandau perprasti, įžiūrėti detales ir už jų užsikabinti, tuo labiau suprantu, kaip visa tai nesvarbu. Nebežinau nieko. Tik jaučiu. 

Jaučiu tolygų bangavimą, siūbuojantį mano kraujagyslių sienelėmis. Pasaulio pulsą, kuris apima viską, jei tik moki klausytis. Žvelgiu į tai lyg į savąją odą, kurią kartais pamirštu, net ir nuolat nešiodama su savimi. Žvelgiu lyg į kitos planetos dykumą, traukiančią ir bauginančią tuo pat metu. Žvelgiu į tai lyg į žmogų - kurį nuolat stebiu ir vis dar nežinau, ko iš jo laukti. Neskubantį, mąstantį, kuriantį,nesuvaldomą ir naikinantį. Banguojantį žmogų. Mokantį eiti viršukalnėm. Keliauti lygumomis. Besišildantį vienoje kalno pusėje vakar;  besislepiantį jo šešėlyje šiandien. Žvelgiu į tai ir žinau, kad nieko nežinau. Tik jaučiu. Bangavimą, kuris teka mūsų gyslomis, kai pamirštame pavadinimus, simbolius ir terminus.

© Gustė Ammaoko

1
Using Format