Tarp medžių ramu. Ten pakliuvęs nesunkiai pritampi ir pamiršti savo žmogiškąją būtį. Akimis grobi kiekvieną žaliąją ląstelę, jos faktūrą, spalvą ir po šitiekos metų praleistų šioje planetoje vis dar stebiesi Žemės didybe. Laiką seki pagal saulę. Nebemoki skaičiuoti sekundžių tikslumu. Susilieji su erdve ir pradedi jausti kiekvieną savo dalelę, ląstelę, neįsitempusią, neperdegusią, išgrynintą iki skaidrumo. Ten pakliuvęs, prisimeni save tarsi tokį patį besikalantį stiebelį, kurį kątik apžiūrinėjai.. Tavo mintys išsilaisvina. Kvėpavimas ima keistis. Nebegrobstai viso deguonies aplink save. Nesisavini jo. Dabar žinai, kaip jį sukurti. Tu kvėpuoji. Įkvėpi. Iškvėpi. Priimi-atiduodi. Atiduodi-priimi. Ir palengva virsti mišku.


- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 


Silence in the forest is magic. As soon as you get there, you easily find a place and forget everything about your nature. You notice every green cell, it's texture, color and you still marvel about the greatness of the Earth. Even after many years spending on this planet. You track your time by the sun. You merge with this space and start to feel every part of your body, every cell, which is unstrained, unburnt and purified to transparency. After all, you accept yourself as the same growing sprout, which you just witnessed when you got here. Your ideas get free. You may feel that your breathing is changing. You don’t take the oxygen anymore. Now you’ve learned how to produce it. Breathe in. Breathe out. You accept and give back. You give back and accept. And little by little you become a forest.


Gustė Ammaoko

Using Format